Stulbinanti vienos šiukšliadėžės istorija

Sveiki, leiskite, gerbiamieji, prisistatyti – esu šiukšliadėžė.

Taigi, gimiau, kaip ir daugelis mano rūšies atstovų, pilkoje gamykloje, į kurią tik retkarčiais prasiskverbdavo vienas kitas saulės spindulėlis. Bet buvau kitokia – turėjau keletą skyrių, įmantrius lipdukus, o mano kepurė pasikeldavo automatiškai. Taip, kaip ir visos baltos varnos neišvengiau įtarių žvilgsnių ir kalbų už nugaros. Tad vieną vakarą nusprendžiau, kad viskas! Man būtina išsiaiškinti, kas aš tokia ir kodėl esu tokia.Taip, žinau, kad daugelio iš jūsų veiduose šią akimirką pasirodė ironiška šypsena, bet ar kada pagalvojote kaip sudėtinga būti tiesiog šiukšlių dėže? Neturėti asmenybės, neturėti individualumo? Man teko ilgai keliauti po pasaulį, kad suprasčiau kokia iš tikrųjų reikšminga mano paskirtis šioje Žemėje. Aš padedu mūsų planetai išlikti švariai, prisidedu prie jos tausojimo ir saugojimo. Bet apie viską nuo pradžių.

 

Keliaudama naktinėmis miesto gatvėmis susidūriau su viena keista persona. Šiek tiek apkūnoka, akivaizdžiai sunkia ir ne itin grakščia. Tai buvo miesto šiukšliadėžė. Nepaisant savo betoninės išvaizdos, madam buvo labai šmaikšti, tačiau kiek gruboka. Išgirdus mano bėdą, ji tik numojo ranka ir patarė nesigilinti. „Esi šiukšlių dėžė, tavo paskirtis rinkti šiukšles, toks tavo darbas ir neieškok problemų ten, kur jų nėra“ – tarė ji. Bet man tokio paaiškinimo neužteko, todėl susigūžusi nupėdinau toliau.

 

Naktinis klubas, muzika ošia, žmonės klega, o šalia durų dvi, man dar nematytos šiukšliadėžės. Aukštos, grakščios, o klubinėtojai jų viršugalviuose gesino cigaretės. Susipažinau, pasirodo tai peleninės, kurios saugo miestą nuo nuorūkų. Nepaisant savo visai patrauklios išvaizdos, labai arogantiškos panelės, įdėmiai nužvelgė mane nuo galvos iki kojų, tyliai sukrizeno ir į kalbas nelabai leidosi. Taigi, po šito susitikimo ne tik nežinojau, kas esu ir kodėl aš kitokia, bet ir suabejojau savo išvaizda. Pasitikėjimas savimi smuko, tad nusprendžiau, kad pats laikas grįžti namo.

Norėdama sutrumpinti kelią, nusprendžiau kirsti kampą, taigi, žingsniuodama tamsiu skersgatviu sutikau tai, ko tikrai nesitikėjau. Didelės ir nieko neišsiskiriančios, nebent tik tuo, kad spalvotos šiukšliadėžės. Tačiau patyrusi kelis ne itin malonius susitikimus šiandien, nusprendžiau ramiai praeiti ir nesileisti į filosofines diskusijas. Ir tik staiga girdžiu: „Ei gražuole, kur eini?“. Pripažinsiu pasidarė nedrąsu, tyliai pagalvojau „Ot, iškrypėliai“, tačiau sukaupusi paskutinius drąsos lašus mandagiai pasisveikinau. Nepatikėsite, bet būtent šių šiukšlių dėžių dėka, aš šiandien žinau, kodėl esu kitokia.

Pasirodo, kiekvieną dieną žmonės išmeta milžiniškus kiekius šiukšlių, kurios teršia mūsų planetą, todėl žmonės norėdami sumažinti neigiamą poveikį aplinkai, ėmė jas rūšiuoti, kad vėliau galėtų perdirbti.O aš esu ta didžiųjų skersgatvio spalvotųjų šiukšliadėžių pusseserė, kuri padeda šiukšles rūšiuoti kiekvienuose namuose. Argi aš ne šauni? Šiuo metu gyvenu siuksliudeze.lt ir galiu drąsiai pasakyti, kad aš padedu tausoti Žemės išteklius. Taigi, aš atradau savo prasmę šiame pasaulyje. O tu?